Vokiečių aviganis

Charakteris ir būdas

Šie šunys drąsūs, budrūs ir labai prisirišę prie savo žmonių. Jie atsargūs su svetimais, bet nėra be reikalo agresyvūs. Vokiečių aviganiui reikia užduočių ir protinio užimtumo — nuobodžiaudamas jis gali tapti neramus.

Istorija

Sukurtas 1899 m. kapitono Max von Stephanitz, siekiant sukurti idealų aviganį, standartizuotą iš vietinių aviganių šunų. Intelektas ir dresuojamumas lėmė naudojimą policijos ir kariuomenės tarnybose visame pasaulyje.

Priežiūra

Veislei būtinas nuoseklus mokymas, ankstyva socializacija ir reguliarus krūvis. Tankus dvigubas kailis intensyviai šeriasi, tad reikia dažno šukavimo. Svarbu stebėti sąnarių sveikatą — veislė linkusi į klubo sąnario displaziją.

Sveikata

Daugelis dažnų vokiečių aviganio negalavimų kyla dėl giminingos veislybos, praktikuotos ankstyvojoje veislės istorijoje, įskaitant klubo ir alkūnės sąnarių displaziją, degeneracinę mielopatiją ir fon Vilebrando ligą. Apie 19,1 proc. vokiečių aviganių serga klubo sąnario displazija, o JK tyrimas nustatė, kad 16 proc. jaunų šunų yra homozigotai pagal degeneracinės mielopatijos mutaciją. Vidutinė gyvenimo trukmė – apie 10 metų, mažiau nei mišrūnų ir kai kurių kitų grynaveislių.

Kam tinka

Tinka atsakingiems, aktyviems žmonėms, pasiruošusiems skirti laiko dresūrai ir bendravimui. Geriausiai jaučiasi šeimoje, kuri suteikia aiškias taisykles, užduotis ir nuoseklų vadovavimą.