Grogas

Nu, žinokit, niekas neprognozavo, kad taip ilgai užtruksiu prieglaudoj. Kai į linksmąsias atvažiuoja šuo su Komisaro Rekso snukeliu, eilės išsirikiuoja į jo šeimininkų vietą, o aš turiu tik vieną minusą, kurį išgirdę visi persigalvoja suteikti man namus. Tas minusas mano protingai aviganiškai galvytei labai suprantamas - aš nemėgstu veterinarinių procedūrų. Jokių! Ar skiepytų, ar operuotų, ar matuotų temperatūrą - niekam nepasirašau. Ir pripažinkit - esu teisus. Nes, kai pirmą kartą mane čia atvedė kažkokia veterinarinei procedūrai, atsibudau be kiaušinių. Ką aš žinau, ką kitą kartą nupjaus man, tai neleidžiu nieko. “Uždėkit jam antsnukį!” - sakysit jūs. “Fuck off!” - išlosiu aš. Bandė mane pratint prie to antsnukio. Nepasidaviau. Jei kiti - mano suvokimu, liurbiai, - užsilaižo ten tuos paštetus, sukištus į tą antsnukį, tai aš iškart užuodžiu klastą. Palaižau ten tuos skanėstus ir iškart traukiu galvą lauk. Nepaims manęs su jokiais antsnukiais! Todėl gydyt mane galima tik su narkoze. Aš esu labai meilus fainas šuo, besiglaustantis, atsidavęs, bet tik pabandyk man kokią žaizdą bintuot, galiu ir įkąsti. Nes aš nepasitikiu net žmogumi tokiose akimirkose. Ir, sakyčiau, ne be reikalo. Kai atvažiavau čia, man ant kaklo buvo gili pjautinė žaizda. Ne, ne kažkas tyčia supjaustė man kaklą. Tiesiog patupdė prie grandinės ir man lojant ant kažko antkaklis po truputį įsirėždavo man į sprandą, kol galiausiai atsirado gyva žaizda. Taip būna! Ir gana dažnai. Kadangi tą grandinę man ant kaklo pakabino žmogus, kaip paskui juo galutinai pasitikėt? Bet aš esu protingas šuo (ką jau turėjot suprasti), aš iš tų namų pats pabėgau. Bėgau ne kartą, vis grąžindavo. Tada kaimynai mane priėmė, iš jų irgi bėgau. Galiausiai atsidūriau prieglaudoj ir labai ilgai nerandu namų. O esu puikus šuo. Pasivaikščiojimų metu su manim lengva: netampau pavadėlio, nereaguoju į šunis, žmones ar kitus objektus. Kas yra keista, nes būdamas voljere reaguoju į visus voljero kaimynus ar ateinančius lankytojus. Būdamas už grotų nesijaučiu labai saugus, man tai sukelia stresą ir aš jį parodau. Todėl voljero man nesiūlykit. Aš esu ne kiemo šuo. Aš esu žmogaus šuo. Ieškau ne arų, hektarų ar didelės teritorijos, ieškau šeimininko, kuris turi laiko savo šuniui. Kuris nuvestų mane į mokslus, kad mano mokytis ištroškusi galvytė taip save įprasmintų. Ieškau to, kuris supranta mano prigimties šunis ir nori tokio šuns savo gyvenime.